Plačiąja prasme, kompozicinėmis medžiagomis galima laikyti visas medžiagas, kurios sudarytos bent iš dviejų komponentų, kurie gali būti atskirti fiziškai ar vizualiai 1. Inžinerine prasme, kompozicinės medžiagos apibrėžiamos kur kas siauriau ir turi tenkinti visus šiuos kriterijus:
- kompozicinės medžiagos turi būti sudarytos iš dviejų aiškiai atskiriamų komponentų;
- sudėtis, forma ir jų kiekis turi būti iš anksto suprojektuoti;
- medžiaga turi turėti tokias eksploatacines savybes, kurių neturi nė vienas atskirai paimtas kompozicinės medžiagos komponentas.
Prie kompozitų priskiriami laminatai (angl. laminates), sluoksniuotosos (angl. sandwich), armuotosios (angl. armoured, reinforced) medžiagos, bei medžiagos užpildytos įvairaus dydžio dalelėmis (angl. fillers) ir kt.
Kompozito struktūroje skiriamos dvi pagrindinės dalys (komponentai): matrica ir armuojančios medžiagos (dar vadinami užpildais arba intarpais). Matrica suteikia gaminiui formą, suriša visus komponentus į vieną kūną, užpildo kitus komponentus bei perduoda veikiančias apkrovas armuojančioms medžiagoms. Dažniausia skiriami matricos tipai yra polimerinis, metalo bei keramikos. Polimeriniuose kompozituose matricos vaidmenį atlieka įvairios termoreaktyvios ir termoplastinės dervos.
Praktika rodo, kad didžiausią įtaką kompozito savybėms turi užpildai, jų pasiskirstymas ir išsidėstymas matricoje 2. Armuojančiomis medžiagomis arba užpildais laikomi metalai ir jų lydiniai, ne metalai, keramika, stiklas, organinės medžiagos bei kompozicinės sandaros medžiagų siūlai. Dažniausiai armuojama stiklo ar anglies pluoštu, rečiau aramido bei boro pluoštu.
Kompozitai dar gali būti klasifikuojami pagal gamybos būdą: liejimas, laminavimas, presavimas, valcavimas, vibropresavimas ir kt. taip pat klasifikuojami pagal naudojimo sritį.
Naudojant kompozicines medžiagas galima:
- Padidinti gaminio stiprumą, pastovumą bei standumą, naudojant mažiau medžiagų;
- Sumažinti atskirų gaminio elementų ir viso gaminio svorį;
- Pagerinti termoizoliacines savybes;
- Atitinkamai išdėstant konstrukcijos sluoksnius, maksimaliai panaudoti visas medžiagų savybes;
- Termoizoliaciniais sluoksniais sumažinti konstrukcijų, į kurias remiasi arba prie kurių tvirtinamos kompozitinės struktūros svorį ir matmenis;
- Sumažinti konstrukcijų gamybos energijos, transportavimo bei montavimo išlaidas.
Kompozicinių medžiagų didžiausiu pranašumu laikomas svorio ir stiprumo santykis.
1. Diliūnas S. (2005) Plastikų ir kompozitų mechaniniai tyrimai. Kaunas: KTU leidykla „Technologija“. 9-11 p. ISBN 9955-09-792-2
2. Gailius A. (2012) Kompozicinės medžiagos ir dirbiniai energetiškai efektyvių pastatų statybai. Vilnius: VGTU leidykla „Technika“. 9-11 p. ISBN: 978-609-457-177-0